“Yra vietų, kurios išlieka atmintyje kaip nugyvento laiko inkliuzai – su spalvomis, pojūčiais, žmonių veidais, pokalbių nuotrupomis. Yra vietų, kurias prisimename, sėdėdami prie kitų upių, didelių įlankų, glausdamiesi prie svetimų miestų sienų. Yra vietų, į kurias traukia sugrįžti.

Man viena iš tokių vietų – Vilniaus Jeruzalė, skulptūrų sodas, Vildžiūnų namai. Kiekvieną kartą, kai sugrįžtu, čia viskas taip pat ir kartu nebe taip, kaip tą lemtingą vasarą prieš tris dešimtmečius, kai mudu su Jonu Jurašu, sovietinės nomenklatūros sprendimu tapę nepageidaujamais asmenimis, prieglaudą radome Vlado dirbtuvėje.”

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė

“Šie namai ir sodas man primena bityną, kuris augo ir plėtėsi. Metų metais jis gausėjo, leido spiečių po spiečiaus, dūzgė mintimis ir idėjomis, kol atsidūrė siaurėjančioje, miesto apgultį vis sunkiau atlaikančioje erdvėje. Bet šis “bitynas” vis dar nuostabiai atsparus amžiaus pokyčiams, sumaterialėjimui ir cinizmui. Anais laikais, kai Vilniaus Jeruzalė dar buvo žalia ir “necivilizuota”, čia įsikūrė didelis Marijos ir Vlado Vildžiūnų avilys. O prie jo – mažesnis skulptoriaus Stasio ir Lidos Kuzmų avilys, prisiglaudęs tame pačiame name, prieškario laikais statytoje viloje, kurią supo vešlūs medžiai, senos trešnės anapus keliuko ir pavasariais svaigiai kvepiančios ievos. Erdvaus žalio sodo dešinėje pusėje buvo Petro ir Kristinos Mazūrų dirbtuvė. Tarp kelių Vlado skulptūrų – karališkosios “Barboros” ir tą vasarą kurtos “Baladės”, prie kurios “pameistriu” dirbo iš teatro išvarytas Jonas Jurašas, – plytėjo sodriai žalias, platus pievos kilimas, pilnas žiedų ir dūzgiančių bičių.

Girdėjau, kad prieš karą čia, kaiminystėje, iš tikrųjų gyveno bitininkas, pas kurį vasaroti tėvai atveždavo tada dar paauglę Mariją Alseikaitę, vėliau tapusią garsia mokslininke Gimbutiene. Tada, kai čia kūrėsi Vildžiūnai (regis 6-ajame, ak, jau praeito amžiaus dešimtmetyje), Jeruzalė buvo dar gana tolimas nuo centro priemiestis,garsus netoliese esančiomis Kalvarijų stotimis, smarkiai suniokotomis sovietmečiu. Ar iš karto Vladui kilo mintis kurti skulptūrų sodą, nežinau. Gal pirma grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės lakštuose, pasakų iliustracijose apsigyveno bitės, nykštukai pasakų soduose? Žinau, kad skulptūrų sodas augo kartu su Vildžiūnų dinastijos palikuonimis – Liudvika, Domantu, Kunotu ir dūzgė kaip avilys. (…)

Pasikeitė per tuos metus Jeruzalės sodas, spaudžiamas artėjančio miesto ir verslininkų vilų. Susiaurėjo žolės kilimas. Išdygo ne tik naujos skulptūros ir nauji “aviliai”, bet ir Vlado vaizduotėje ilgai puoselėta, gal dešimtį metų statyta Meno galerija. Pasikeitė laikai, o ir sodo gyventojų veidai, tačiau ypatinga Jeruzalės sodo aura išliko: savotiška, vis dar dūzgianti naujais sumanymais, permainų tėkmėje užsikonservavusi dvasinė oazė, į kurią atsigerti tyro vandens užklysta jauni ir seni gyvenimo poetai. Stabteliu čia ir aš, atklydusi lyg iš ano laiko.” (Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Egziliantės užrašai, Kultūros barai, 2008, 105-106 p.)