Parodoje eksponuojamos įspūdingos lietuvių liaudies skulptūrų ir jų fragmentų fotografijos – paties Vlado Vildžiūno, kuris fotografuoti pradėjo anksčiau, nei kurti skulptūras. [...] Skulptorius yra sukaupęs daugybę liaudies skulptūrų fotografijų, skaidrių iš jaunystės kelionių pėsčiomis po Lietuvą, iš privačių kolekcijų. Šioje parodoje eksponuo- jamos naujos skulptūrų fotografijos – tarsi naujas jų autori- aus žvilgsnis į jau seniai atrastą, tačiau vis dar neišsenkantį lobį. Kai kurios nedidelių skulptūrėlių fotografijos, išdidintos iki įspūdingo 2 - 3 metrų dydžio, atskleidžia didžiulę jų jėgą, sykiu neprarandant trapumo, lengvumo įspūdžio – kai kurios fotografijos perkeltos ant šilko ir jų personažai tarsi besvo- riai beveik sklando erdvėje. Ne vienos liaudies skulptūros ar jos detalių fotografijos kartojasi, bet rakursai tokie skirtingi ir netikėti, kad, pasak paties jų autoriaus, taip vartaliojant tarsi leidžia pamatyti skulptūrėles jų kūrėjo akimis, atsklei- džia vis naujus, netikėtus jų bruožus. Ne mažiau už auten- tiškas liaudies skulptūrų formas fotografijų autoriui svarbi ir jų faktūra, suformuota pačios gamtos ir laiko. Ši žmogui nepavaldžių jėgų bendraautorystė, gerokai pakoregavusi ar visai ištrynusi kai kurias šventųjų ar Nukryžiuotojo skulp- tūrėlių formas ir bruožus, senąjį meną neįtikėtinai priartina prie abstraktaus šiuolaikinio meno. Regis, kad laikas, trans- formuodamas medinių skulptūrų paviršius, išvadavo jas iš materialios buitinės šio pasaulio plotmės. [...] „Išfotografavus šituos sunykusius dalykus staiga nustembi, - sako fotografijų autorius, - kad dvasia nesunykusi, atvirkšči- ai, dar stipriau šneka. Tiesiog nuostabu, kad vėjui ir lietui sunaikinus 99 procentus tų skulptūrėlių, tas vienas likęs pro- centas – vis tiek atskleidžia ir skulptūrinę, ir dvasinę jų jėgą. Jų monumentalumas išlieka.“ Skulptorius nebijo vartoti ir šito nepatogaus žodžio, nes monumentalumą visuomet tapati- na ne su sovietmečio menu, o su dvasingumu. Anot jo, „ir mažas darbas gali būti monumentalus, o didelis be dvasingu- mo bus tiktai pompastiškas, monumentalumo karikatūra“. Būtent taip suvokiamas monumentalumas ir sieja paties Vlado Vildžiūno kūrybą su liaudies skulptūra, kuri ir yra jo ištakos, atspirties taškas, nulėmęs kūrybinio kelio pradžią: „Baigus institutą norėjosi užmiršti kas išmokta, atsikratyti viso to socrealizmo. Vienintelis kelias tuo metu buvo eiti per intu- ityvizmą, primityvizmą, kurį inspiravo liaudies skulptūra.“ [...]

Sąsajas su liaudies skulptūra galima įžvelgti ne tik tok- iuose Vlado Vildžiūno darbuose kaip „Trys karaliai“ (čia aki- vaizdžiai atkartojami nežinomo dievdirbio emocingai išskap- tuotų Kristaus šonkaulių, garbanų motyvai), bet ir tuose dar- buose, kurie, regis, artimesni moderniajai XX a. pradžios skulptūrai (čia liaudies skulptūra labiau įtakoja vidines jų konstrukcijas). Pats skulptorius dar 1976 metais teigė:„Mane liaudies menas domina ne tiek savo harmoningumu, kiek ta transformacija, kuri duoda didelę vidinę išraišką“.

Tai, kas Vladui Vildžiūnui, kaip fotografui, svarbu liaudies skulptūrose, yra ir raktas į jo, kaip skulptoriaus, kūrybą [...], kuri pranoksta lietuviškumo kontekstą, prabil- dama universalia formų kalba.

Daina Parulskienė