Vladas Vildžiūnas – lietuvių moderniosios skulptūros patriarchas, ”tylusis modernistas”, nuosekliai kūręs alternatyvą ir sovietiniam socialistiniam realizmui ir, kaip jis pats sakydavo, šių dienų neosocrealizmui.

Vlado Vildžiūno darbai jau yra tapę ne vieno Lietuvos miesto savastimi ir istorija – Trys karaliai Kaune, Lietuviška baladė, monumentas L. Stuokai-Gucevičiui, Barbora Vilniuje, monumentas M. K. Čiurlioniui Druskininkuose, Sparnuota figūra Panevėžyje, paminklas Laisvei Anykščiuose, paminklas laisvei Baladė Kelmėje. Ir ne tik Lietuvoje – Ecce homo Vengrijoje, Deivė paukštė Kalifornijoje, monumentas lietuvių tremtiniams Vorkutoje Sibire, Barbora tarptautinėje Vankuverio skulptūros bienalėje 2009-2011 Kanadoje.

Paradoksalu ir tai, kad sovietmečiu Vladas Vildžiūnas vis dėlto sugebėjo įgyvendinti ir pastatyti savo darbus viešose erdvėse, nors turėjo įveikti didžiulį pasipriešinimą. Kaip 1992 m. Literatūroje ir mene rašė skulptorius Mindaugas Navakas, “kažkaip jam pavyko pratęsti ir išplėtoti kai kurias esmines prieškario Lietuvos kultūrininkų suformuotas idėjas. Turiu omeny krikščionybės modernizme, XX a. pasaulyje, idėją [...] Žvilgtelkim į skulptūras. 1963m. – Surištas sukilėlis – tai juk surištas Kristus, 1968 –Trys karaliai – pasveikinę gimusį kūdikėlį Jėzų. 1972 iškaltas iš marmuro ir 1982 iš granito Ecce homo – Kristaus galvos studija, 1977 m. Piligrimai – šv. Kristoforas, 1977 m. Sparnuota figūra – Nukryžiuotasis, o gal tiksliau – Nukryžiuotojo siekimas. [...] Bet įspūdingiausia – kaip lengvai ir nevaržomai šioje kūryboje kvėpuoja laisva autoriaus valia. [...] Kartu kyla klausimas, kaip atsitiko, kad ši kūryba sovietmečiu, nors ir sunkiai, bet vis dėlto skynėsi kelią? Manau, svarbiausia, – sovietinę ideologiją gaminantys ir saugantys klerkai buvo per daug buki, kad suprastų švarią, taisyklingą kalbą, o ne maskoliškai partiniu žargonu kalbantį žmogų.” Šią tematiką, naudojant įprastai netiesmukas išraiškos priemones, pratęsia ir Nepriklausomybės laikais sukurti bei naujausi skulptoriaus darbai.

Vlado Vildžiūno kūryba, grįsta tikėjimu, tradicija – lietuvių liaudies skulptūros transformacijos galimybėmis, duodančiomis didelę vidinę išraišką, – pranoksta lietuviškumo kontekstą, prabyla universalia formų kalba. Artūras Raila skulptūrą Lietuviška baladė pavadino “mąstančia forma”, o pats Vladas Vildžiūnas kalba apie savo darbų formos išlaisvinimą – aiškų struktūriškumą, tvirtą vidinę konstrukciją, apsiribojant “pozityvo” ir “negatyvo” ritmu, visa pajungiant santūrios emocijos ir monumentalaus silueto kūrimui. 1977 m. Kalifornijos universitete pastačius jo skulptūrą Deivė paukštė, kurią įkvėpė profesorės Marijos Gimbutienės Senosios Europos kultūros tyrinėjimai ir kurios plastinė kalba kartais lyginama su Henry Moore’o darbais, Amerikos spauda jo darbą įvardijo kaip laisvos formos meną.

Monumentalumas ir dvasingumas – neatsiejami Vlado Vildžiūno darbų bruožai, o jo paties ne kartą ištarta frazė  – “tauri idėja, tauri forma ir tauri medžiaga”  – visais laikais buvo ir yra skulptoriaus credo.

Vladui Vildžiūnui šalia kūrybos visuomet buvo svarbu bendravimas, dalinimasis patirtimi, informacija meno pasaulyje, ko sovietmečiu trūko ir kas buvo branginama. Kiek tuo metu buvo įmanoma, skulptorius keitėsi informacija su užsienio menininkais - susirašinėjo su garsiu XX a. modernistu Jaques’u Lipchitzu, 8-ame dešimtmetyje bendradarbiavo su japonų menininku Goichi Syoho Kitagawa rengiant bendrą japonų ir lietuvių skulptorių parodą Japonijoje, o vėliau ir Vilniuje statant Kitagawos paminklą japonų diplomatui Sugiharai, antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiam žydus, 1977 m., grįžęs iš Amerikos savo parodoje menininkų rūmuose rodė paties susuktą begarsį filmą apie žymias JAV meno kolekcijas, pristatė iki tol mažai Lietuvoje žinomus išeivijos menininkus V. Petravičių, K. Varnelį, R. Viesulą, dalinosi iš Amerikos atsivežta informacija apie autorinį bronzos liejimo meną, kas paskatino pirmųjų privačių liejyklų atsiradimą Jeruzalės skulptūrų sode bei mažosios plastikos parodas. Ir tai tik oficiali šios veiklos dalis, o kita, kaip buvo įprasta “tyliojo modernizmo” dešimtmečiais, vyko neformalioje Jeruzalės namų aplinkoje, bendraujant, žiūrint kelionėse po Lietuvą darytas liaudies skulptūrų fotografijas, užsienio menininkų darbų skaidres.

Būtina paminėti ir Vlado Vildžiūno visuomeninę ir pedagoginę veiklą – kuriantis M.K. Čiurlionio meno mokyklai Vilniuje jis įsijungė į  dailės skyriaus mokytojų būrį , kuris pirmosios laidos absolventų liudijimu, perteikė mokiniams ypatingą profesinę savigarbą ir atidumą dailės mokslui. Apie 1970 m. jo iniciatyvos dėka Vilniaus Jeruzalėje buvo pastatytos skulptorių dirbtuvės ir pradėtas kurti skulptūrų sodas-parkas, gyvuojantis ir besiplečiantis iki šiol (Jeruzalės skulptūrų sodas), reprezentuojantis kelių kartų lietuvių modernią skulptūrą viešoje atviroje erdvėje; 1988-1994 m., būdamas Vilniaus dailės akademijos katedros vedėju, iniciavo ir vykdė pažangias reformas; 1983 m. padėjo kurti Klaipėdos skulptūrų parką ir paskatino jaunus gabius skulptorius – S. Kuzmą, P. Mazūrą, M. Navaką, V. Urbanavičių, K. Jaroševaitę  –  jame sukurti ir pastatyti granito skulptūras; 1984 m. organizavo tos pačios skulptorių grupės, prisijungus ir pačiam V. Vildžiūnui ir pasivadinus Šešetu, parodas; 1990 m. už privačias lėšas pradėjo statyti meno galeriją (Vlado Vildžiūno galerija), kurioje nuo 1999 m. rengiamos lietuvių menininkų retrospektyvinės parodos,  žymių užsienio autorių darbų ekspozicijos, ne kartą eksponuota Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės sukaupta XX-XXI a. kelių dešimtmečių lietuvių menininkų darbų kolekcija, gavusi neoficialų “lietuvių dailės aukso fondo” vardą (2001 m. paroda Jeruzalė: keturi dešimtmečiai sode), ne kartą reikšmingais kultūros įvykiais tapo Vlado Vildžiūno galerijoje ir šalia esančiame Jeruzalės skulptūrų sode organizuoti renginiai, susiję su Lietuvos kultūros istorija ir paveldu (2004 m. tarptautinis skulptūros simpoziumas Žvilgsnis į Senąją Europą, skirtas Marijos Gimbutienės atminimui, 2009 m. knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga. Bendrų Europos tradicijų link pristatymas).

1932-2013

1964 Pirmoji personalinė paroda Vilniuje

1964-1969 M.K.Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas

1968 Trys Karaliai prie M.K.Čiurlionio galerijos Kaune

1972 Ecce Homo tarptautinis simpoziumas Villany, Vengrijoje

1973 Lietuviška baladė prie Vilniaus Arkikatedros

1975 Monumentas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose Lietuvos valstybinės premijos laureatas

1977 Parodos JAV Niujorke, Čikagoje, Los Andžele

1978 Deivės Paukštės Los Andželo UCLA skulptūrų parke

1982 Barbora Vokiečių gatvėje,Vilniuje

1983 Skulptūros simpoziumas Klaipėdoje

1985 Monumentas Laurynui Stuokai-Gucevičiui Vilniuje

1992 Monumentas lietuvių ir kitų tautų tremtiniams Sibire, Vorkutoje

1988 -1994 Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros vedėjas

1993 Įsteigė Vilniaus Jeruzalės meno centrą

2002 Paminklas Laisvei Anykščiuose

2005 Paminklas laisvei Baladė Kelmėje

2009-2011 Barboros versija Vankuveryje, Kanada