TIKRAS GARSAS VALSTYBĖS ATGIMIMO

Domantas Vildžiūnas (1963-2016) daugeliui žinomas kaip valstybės atgimimo metraštininkas, kurio reportažai iš karščiausių įvykių Vilniuje 1990 - 1991 pirmieji apskriejo pasaulį per CBS news, CNN, jo filmuotais kadrais naudojosi ir BBC dokumentalistai, o vėliau sukauptas tais ypatingais metais vaizdo archyvas tapo solidaus dokumentinio serialo, deja, nebaigto, dalimi.

Bet ir tai, ką suspėta užbaigti, atlikta su ypatinga precizija ir emocine pagava, tad jauniems žmonėms, ypač gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, tai - proga iš pirmų lūpų ir liudininko akimis pamatyti anų dienų įvykius. Jau po mirties 2016 Domanto Vildžiūno kūryba įvertinta Stasio Lozoraičio premija, užbaigiančia kitų Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų seriją. Jo filmams nebūdinga pompastika, pasakojimas paprastas, beveik buitiškas - užtat paveikus. Nesvetimas šiam kūrėjui ir autoironiškas požiūris: "Tikras garsas valstybės atgimimo 1989-1993", "Dvylika kėdžių, juodvarniais lakstančių".

Tačiau tai - tik nedidelė dalis jo kūrybinio palikimo. Jo filmuose galima atpažinti precizišką dizainerio akį - prieš daugelį metų (1987) būtent interjero dizaino studijas baigė Talino dailės institute. Nepasirinko dizaino kaip pagrindinės veiklos, bet studijų metais įgyto meistriškumo neužmiršo. Pastaraisiais metais jį nuolat galima buvo matyti su fotoaparatu apeinantį Vilniaus senamiestį, pašto ženklų kolekcionieriai negalėjo nepastebėti jo sukurtų originalių pašto ženklų, nedaug kas buvo matęs jo grafikos miniatiūras, atliktas tušu ir akvarele, o naujausiuose šrifto darbuose jis grįžo prie meistriškumo, įgyto studijų metais.

Taigi, ši paroda turi savotišką premjeros prieskonį - rodoma daug anksčiau niekur neeksponuotų darbų. Iš gausybės fotografijų, fiksuojančių išnykstančios miesto realybės fragmentus, teko apsiriboti keliomis dešimtimis iš ciklo, paties autoriaus vadinto „Vilnius balose“. Tai maždaug 2014 - 2015 metų darbai, fiksuojantys atspindžius po lietaus. Jis pats pasakojo, kaip žmonės keistai žiūrėdavo į jį, tūpinėjantį apie kokią balutę ir ieškantį netikėto atspindžio kampo, tobulos kompozicijos.

Mūsų dienomis jau nieko nebenustebinsi šokiruojančiais akibrokštais - nors dalis menininkų vis dar tiki, kad skandalas - geriausia reklama. Kita dalis menininkų tuo tarpu lieka ištikimi pasirinktos srities (ar keleto sričių) meistriškumui, gilesnėms idėjoms ir kantriai darbuojasi, mažiausiai rūpindamiesi tokia reklama. Domantas Vildžiūnas priskirtinas prie pastarųjų. Ypač jo grafikos miniatiūros. O jos, geriau įsižiūrėjus, tikrai stebina.... Daugelis jų - nedatuotos, pora pažymėtų 2011 metais. Matyt autorius signatūros per daug nesureikšmino. Bet tai - ir ne šiaip rankos miklinimai, kurių, beje, pilni menininko darbo kalendoriai (iš tų „miklinimų“ irgi galima būtų sudaryti įdomią parodą). Domanto Vildžiūno grafikos miniatiūros išbaigtos ir daugiasluoksnės, todėl įtraukia ir išlaiko dėmesį, kviečia sekti, įsižiūrėti. Kokia tai prabanga mūsų dėmesio sekundes skaičiuojančioje rutinoje. Vis dėlto kviečiam į šią prabangą pasinerti....

Bet pagrindinė parodos dalis - tai šrifto darbai. Šekspyro sonetai, berods, buvo pradžia. Vienas jų dovanotas žmonai Marijai, kurios paskatintas ir ėmėsi Šekspyro tekstų. Gaila, kad Lietuvos tada dar nebuvo pasiekusi nauja susidomėjimo ranka rašytais įsimintinais tekstais banga - ko gero ne vienas interjeras dabar puikuotųsi prabangiu Domanto šrifto darbu. Tuo tarpu dabar tie darbai suteikia daug jaukumo bičiulių ir artimųjų namų sienoms. Specialiai gimtadieniams ar vestuvėms išrašytos kompozicijos pradėtos vertinti. Ypač svarbūs autoriui atrodė puošnūs Lietuvos statuto fragmentai, išrašyti 2015 - 2016 metais.

Psalmės ir maldos vainikavo šią kūrybos dalį. Simboliška, kad liko nebaigtas lotyniškas rožinio tekstas, kurio sumanymą autorius nešiojosi ilgai, džiaugėsi radęs būdą sudalinti apskritimą į lygias penkias dalis, beveik mistiškai, kaip sakė pats...

Meistriškumo ir talento Domantui tikrai buvo nepagailėta. Mažoka atrodo tik tų metų ir valandų. Bet, kai pasižiūri, kiek padaryta, supranti, kad tos valandos ir dienos buvo pripildytos su kaupu. Neseniai teko iš naujo skaityti Domanto laiškus, rašytus iš kariuomenės (du prievartinės tarnybos metai įsiterpė tarp studijų ir diplominio darbo apgynimo). Viename jų rašo, kad tapo milžiniškus obuolius ant kareivinių valgyklos sienos. Tarnyba ėjo į pabaigą, ir jam buvo pažadėta tą pabaigą paankstinti, kai tik pabaigs didžiulės sienos tapybą... Taip skubėjo, kad porą mėnesių net nerašė laiškų. Grįžo 1987 m. rudenį. (Ir netrukus atsidūrė Lietuvos išsilaisvinimo įvykių sukūryje - pirmiausia kaip nelegalių “Sąjūdžio žinių” maketuotojas - jubiliejinis šio nepaprastai populiaraus laikraštėlio numeris pasitinka žiūrovus ekspozicijos pradžioje). Kažkur ten, Tolimuosiuose rytuose, sukarintame Usurijsko miestelyje su atšiauriausiu klimatu gal ir šiandien valgyklos sieną tebepuošia milžiniški rasoti obuoliai... Kažkur ten liko ir užuomina apie monumentalų žanrą.

Šiandien, kartu su tėčiu Vladu Vildžiūnu Domanto projektuotos galerijos siena padengta išdidintu Lietuvos statuto fragmentu - tai jau Kunoto Vildžiūno ir jo šeimos rankų darbas, skirtas brolio atminimui.

Liudvika Pociūnienė